Apie medų ir ne tik!

Medus- Vienas seniausiai žmonių vartojamų maisto produktų ir vaistų, Saldų ir aromatingą bičių maistą žmonės vartojo ir vertino kur kas seniau, nei pradėjo mėgautis pienu ir kepti duoną, Medus tai ypatingas produktas, juo mūsų protėviai naudojosi gydydami įvairias ligas, taip pat šventinio maisto ir gėrimų ruošimui. Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus.

Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Kiekviena rūšis turi tam tikrą spalvą, kvapą, skonį ir tik jam būdingas savybes. Medus gali būti nuo beveik bespalvio iki labia tamsios spalvos.

Šiuo metu medus yra vienas paklausiausių maisto produktų. Be to, jis ir dabar vartojamas kaip vaistas. Jei  medų ketinate vartoti kaip vaistą, jį rekomenduojama įsigyti iš vietinių, patikimų bitininkų. Nors kartais toks medus ir brangesnis, tačiau jo kokybė garantuota, jame tikrai yra visų svarbiausių gydomųjų medžiagų.

Bičių meduje yra beveik 80% angliavandenių, daugiausia fruktozės ir gliukozės, šiek tiek sacharozės bei maltozės. Meduje būna 16-20% proc. vandens (kai kurių rūšių meduje būna iki 23% vandens). Be to, nelygu medaus rūšis 3-7% organinių rūgščių, baltymų, fermentų, mineralų, dažomųjų ir aromatinių medžiagų. Iš viso meduje yra apie 180 įvairiausių medžiagų.

Meduje gausu gliukozės, todėl jis yra puikus energijos šaltinis. Žmogaus organizmas gliukozę pasisavina tuoj pat, todėl padidėja jo pajėgumas. Cheminiu būdu pagaminta gliukozė veikia kiek kitaip, nei medus, nes pastarajame esančios veikliosios medžiagos suteikia jai gerokai didenį energijos potencialą. Meduje esanti gliukozė gerina širdies veiklą. Ji patenka į kepenis, kur dalyvauja glikogeno sintezėje, skatina medžiagų apykaitos procesus ir padeda neutralizuoti nuodingąsias medžiagas.

Vitaminų, mikroelementų ir mineralinių medžiagų kiekį meduje lemia jo rūšis. Daugiausiai yra šių mineralų ir mikroelementų: kalio, kalcio, natrio, geležies, vario bei fosforo. Meduje daugiausiai B grupės bitaminų. Be to jame yra vitaminų C ir K. Labai svarbi medžiaga, esanti medaus sudėtyje yra bioflavonoidai. Jų koncentracija skirtingų rūšių meduje lemia žiedadulkių kiekis. Meduje yra ir gyvybiškai svarbių fermentų, aminorūgščių, antibiotinių medžiagų (inhibino) ir biostimuliarorių.

Kadangi meduje yra biologiškai aktyvių medžiagų, šio maisto produkto vartojimas ilgą laiką padės ne tik užbėgti už akių daugeliui ligų, bet ir nuo kai kurių greičiau pasveikti. Svarbiausia, kad meduje esančios gydomosios medžiagos yra natūralios, be to, produkte jos puikiai susiderinusios viena su kita.

Medaus spalvinė gama gana plati. Medus gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš saulėgrąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus, tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo. Kristalizuodamas medus šviesėja, o laikomas aukštoje temperatūroje tamsėja.

Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančių priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti, yra kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių galima nustatyti medaus kilmę. Labai geras aromatas yra liepų, aviečių akacijų ir kt. augalų žiedų medaus.

Visų bičių medaus rūšių skonis maloniai saldus su silpnu rūgštumo prieskoniu, kuris priklauso nuo botaninės kilmės. Kartoką prieskonį gali turėti lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako medus.

Medaus konsistencija priklauso nuo medaus cheminės sudėties, laikymo trukmės, laikymo sąlygų, kristalizacijos laipsnio. Šviežias 4-10 savaičių medus yra skystas (gautas centrifugavimo būdu). Vėliau prasideda kristalizacijos procesas, medaus klampumas padidėja. Medaus kristalizacija – natūralus procesas ir medaus kokybė nuo to nepablogėja.

Gydomosios medaus savybės:

• Meduje esantys lengvai rezorbuojami angliavandeniai (gliukozė ir fruktozė) organizmui greitai suteikia energijos;
• Mažina uždegimą, naikina mikrobus;
• Stiprina imuninę sistemą ir padeda organizmui gydytis pačiam;
• Padeda iš organizmo pašalintu nuodingąsias medžiagas;
• Gerina vegetacinės nervų sistemos veiklą;
• Greitina žaizdų gijimą;
• Stiprina širdį;
• Gerina virškinimą.

Reikia atsimint, kad skirtingose vietose yra skirtinga augmenija, kad bitės niekada nesuneša medaus tik grynai iš vienos rūšies augalų, todėl tos pat rūšies (liepų, aviečių, pievų ir kt.) medus iš skirtingų vietų gali truputį skirtis skoniu, spalva kvapu. Sąlyginai medus skirstomas pagal kilmę, dažniausiai pagal žiedadulkių kiekį arba rinkimo laiką:

Medumi gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą.

Nors retai, bet gali pasitaikyti nuo medaus alergijos atvejų (idiosinkrazija). Tada medaus vartoti negalima. Atsargiai ir labai mažais kiekiais medų gali vartoti nutukę asmenys, nes, esant lėtai medžiagų apykaitai, meduje esantys angliavandeniai, kaip ir kiti saldumynai, gali virsti riebalais. Negalima medaus perduozuoti, nes dideli medaus kiekiai gali pažeisti kasos funkciją, todėl sergantieji kasos ligomis turi vartoti medaus mažai, o susirgę cukriniu diabetu, gali jo paragauti tik leidus endokrinologui. Negalima medaus vartoti viduriuojant, nes medus skatina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.